Spalio 22d. Penktadienis
Rytas. Žadintuvas čirškia kaip pašėlęs. Nekenčiu ryto, nes Jis visada prasideda kai aš miegu. Iš vis, nekenčiu gyvenimo. Nenoriu gyventi. Bet kam gi rūpi čia tos mano aimanos.? Hmm... Išsiropščiu iš savo lovos. Pavydžiu Ernestui, šie metai Jam paskutiniai mūsų mokykloje.. Ir šiaip, Jam nebereiks į mokyklą... Pavydžiu.. Pavydžiu vėjui, kuris gali nevaržomas skraidyti tarp laukų.. Pavydžiu lietui, sniegui, kad Jie gali daryti ką nori.. Bet labiausiai pavydžiu tiems, kurie turi tėtį. Tiesiog tėtį. Nes aš Jo neturiu. O norėčiau. Kad Jis būtų nėjąs tą dieną į darbą, ir nesusitrenkęs su sunkvežimiu.. Dabar tiek norėčiau padaryti su Juo, dėl Jo. Bet mano mintis išsklaido į mano kambarį įsiveržęs Ernestas.
- Ei, Krist, nematei mano žalio džempo.? - pradėjo kniaustis po mano spintą.
- Kiek kartų mokiau belstis.?- ir tada prisiminiau tėtį. Jis irgi nesibelsdavo, bet aš nepykdavau..
- Kas Tau.?- Ernestas pažiūrėjo į mane keistu žvilgsniu.
- Ech, nieko..- atsisėdau ant lovos.
- Tai vis dar dėl tėčio.?- Ernestas atsisėdo šalia manęs ir apkabino per pečius. O aš įsikniaubiau į Jo krūtinę ir verkiau. Niekas nesuprato, kad Jis man yra svarbus. Tik su Ernestu galėjau pasikalbėti kaip su normaliu žmogumi.. Jis geras brolis. Labai. Ir nesvarbu, ką apie Jį kalba kiti. Jis išsiveržė iš mano gniaužtų.
- Sorry, Krist, turiu eit,- ir paplekšnojo man per petį. - Laikykis..- o tada nuleido galvą.
- Kas.?- paklausiau.
- Kalbėjai su Estera.?- nedrąsiai paklausė Jis.
- Apie ką.?
- Na, apie mane.. Ir Ją..
- Dar ne.
- Ok..- Ernestas išėjo iš mano kambario. Aš apsirengiau tokį megztuką, savo stiliovus džinsus, pasidažiau ir nulipau į virtuvę. Staiga mano telefonas užtraukė skambinimo melodiją. Skambino Estera.
- Klausau.?- atsiliepiau.
- Sveika, zuikuti,- linksmai sučiauškėjo Ji.
- Laba, laba,- pasisveikinau.
- Turi planų šiandien po pamokų.?- paklausė Ji.
- Ne lyg ir...
- O aš turiu.! Tiksliau, mes turim,- Ji nusijuokė.
- Kas tie mes.?- nesupratau.
- Na, aš ir Tu.
- Tai papasakok,- kamandinėjau Ją.
- Paskui, dabar negaliu. Ateik pas mane pusė, gerai.? Tėvas nuveš mus į mokyklą.
- Ok, pusė būsiu,- padėjau ragelį, nuėjau į virtuvę, pavalgiau. Mamos jau seniai nebuvo, Ernestui kaip supratau laisva pirma pamoka, arba Jis padarė sau išeiginę. O Aleksui iš vis karantinas. ;DD Tai va, susitvarkiau, ir išpėdinau pas Esterą. Ji nuo manęs gyvena ne itin toli, todėl jau po kelių minučių sėdėjau Jos tėvo mašinoj.
- Tai pasakok,- pažiūrėjau į Esterą. Ji buvo graži. Labai. Jos šviesūs plaukai krito ant žalių akyčių. Tokių naisovų akyčių, kurias pamatęs kiekvienas vaikinas išsilydo. Mano brolis irgi ne išimtis. Bet Estera tvirtai įsitikinus, kad Ernestas yra širdžių daužytojas. Bet tai ne tiesa. Ernestas rimtai įsižiūrėjąs Esterą.
- Mokykloj, ok.?- nusišypsojo savo akinančia šypsena. O aš taip iš oro paklausiau :
- Est, o Tu turi vaikiną.?
Ji truputėlį patylėjo.
- Aš.? Neee...- nusijuokė. - O ką.?
- O Ernestas.?- paklausiau rimtu tonu. - Tu Jam rimtai patinki.
- Ei, Kriste, juk sakiau, kad nenoriu būti dar viena Tavo brolio auka. N-E-N-O-R-I-U.
- Bet Jis rimtai Tave myli..- dar bandžiau priešintis.
- Nesvarbu...- Ji nutilo.
Sustojome prie mokyklos, nuėjome į muzikos kabinetą. Mus pasitiko Marius, kaip paskui supratau, savo naująją ,, paukštyte '' Laura.
- Vau, nauja mergytė.?- Estera priėjo prie Mariaus, nusijuokė, pažiūrėjo į Laurą keistu žvilgsniu ir draugiškai apsihug`ino su Marium. Mačiau, kaip tai varnalėšai iš ausų rūko dūmai, bet Esterai tai buvo nesvarbu. Aišku, man irgi, todėl ir aš draugiškai apkabinau Marių. Tada mes visi 3 - Aš, Estera ir Marius nuėjom į klasę. Estera nubėgo į paskutinį suolą - MŪSŲ suolą. Ir pradėjo aiškinti.
- Žodžiu, Vilniui gyvena toks mano draugas Klaidas. Ir rytoj Jo h-day. Tai Jis kviečia ir mane, ir Tave.
- Mane.?!- nustebau. - Pričiom aš.?
- Nu pasakojau apie Tave. Žodžiu, turi Jis ten draugų, tipo, bus iš ko Tau vaikiną rinktis,- Ji nusijuokė. - Šiandien nuvarom, permiegam, rytoj baliukas, permiegam ir tada namo.
- Nežinau...
- Kriste, juk baik. Varom.
- Na, ok,- sutikau. P pamokų patraukėme namo. Aš paklausiau mamos, ar galėsiu pas tą Klaidą. Mano pačios nuostabai, leido. Tik sakė, kad mus nuvešti turės Ernestas. Tipo taip saugiau. Saugiau tai saugiau. Susikroviau daiktus, su Estera sulipom į Ernesto mašiną ir išvažiavom. Išlipom prie To Klaido namo, paskambinom duris, o Jas atidarė Klaidas, ir Jo pusbrolis, kuris buvo.........
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą