Nu nuvarėm mes pas tą Klaidą, tra lia lia, pam pam, pam, Jis atidarė savo buto duris ir. Ir. Man akys iššoko ant kaktos, veido, šlaunų, o gal nuriedėjo tarp Esteros kojų, balažin kaip ten buvo. Prieš mus stovėjo Klaidas ir Jo pusbrolis, kuris buvo Marius.! Taip, tas pats mūsų Mariukas - saldainiukas - blondinukas - gražuoliukas ir dar daug čia galima sakyt. Klaidas pasakė :
- Susipažinkit, čia mano pusbrolis Marius,- ir parodė į Marių. Tada pasakė Jam. - O čia Estera ir Jos draugė... Kristina turbūt,- nusišypsojo man. Estera pradėjo isteriškai žvengt. Rimtai. Kaip arklys, kumelė kokia. ;DD Aišku, kaip jauna, graži kumelė. Bet čia mes ne apie gyvulius.
- Kas yra.?- Klaidas sumišęs žiūrėjo tai į mane, tai į Esterą, tai į Marių.
- Mes pažįstami,- pamirksėjo akį Mariukui ir apsihug`ino su Juo. Aš taipogi.
- Vau.. Geras... - nusijuokė Klaidas. - Na, užeikit,- paragino mus su Estera. Vaikinai paėmė mūsų daiktus ir mes įėjome. Aš apžiūrinėjau namą.
- Gražus namukas...- tariau.
- Ačiū. Jis mano tėvo,- pasakė Klaidas.
- O kur Tavo tėvai.?
- Tėtis tiksliau. Mamos neturiu.
- Kur Ji.?- nustebau.
- Mirė, kai dar buvau mažytis,- liūdnai pratarė vaikinas. Tada prisiminiau save. Aš neturiu tėčio.
- O tėtis girtuoklis,- sakė Jis toliau. - Seniau turėjo savo biznį, namai kvepėjo pinigais ir geru gyvenimu. Bet dabar viskas žlugo, Jis vietinis girtuoklis gyvenantis pas savo draugelius. Čia seniau mes su tėčiu gyvenom, bet kai jis pasirinko alkoholiko gyvenimą, paliko šį namą man, sakydamas : ,, čia Tau dovana visų ateinančių gimtadienių proga '' . Tad jau nuo 16 esu galima sakyt, našlaitis,- baigė savo kalbą Jis. O aš norėjau, kad Jis kalbėtų, nes man buvo gera klausytis jo nuostabaus grožio balso. Bet supratau, kad turiu kažką pasakyti.
- Užjaučiu,- paplekšnojau Jam per petį, taip, kaip Ernestas man. Žinojau, kad tai nors kiek padeda. Draugų palaikymas tokiais atvejais labai svarbus.
- Ai, jau pripratęs,- numojo Jis ranka. - Bet ką čia apie mano bėdas. Eime į antrą aukštą, parodysiu kur judvi su Estera miegosite,- ir mes užlipome. Ten jau sėdėjo Marius su Est.
- Tai ką, balandėliai, jau susiburkavot.?- nusijuokė Estera. Mečiau į Ją mirtingą žvilgsnį. Ji sukluso.
- Galima truputį man pasiskolinti Kristę.?- ir nusitempė mane į tualetą.
- Kas.?- paklausiau Jos.
- Tai ką, jau Klaidą įsikliopinai.?
- Tu pyksti.?- išsigandau.
- Nee, nejuokauk,- nusijuokė. - Džiaugiuosi, kad radai naują simpatiją.
- Kokia čia simpatija, šiaip tik nepaprastai draugiškas ir malonus vaikinukas. Taip daug patyręs, kaip ir aš.
- Kad labai jau gražiom akytėm į Tave žiūri. Atrodo, patikai Jam.
- O Tu kaip.?
- Man Jis nelabai patiko,- Estera grakščiai iškišo liežuvį.
- Ak, Tu berniše,- nusijuokiau. Ir mes apsikabinome.
- Pamatysi, čia bus geriausias mūsų savaitgalis,- pakuždėjo man į ausį ir dar stipriau mane suspaudė. Myliu Ją. ;* Grįžome į tą kambariuką. Vaikinai sėdėjo ir šnekučiavosi, o mes pradėjome kraustytis daiktus.
- Žiūrėkit, gal nuvarom į kokią pardę, aš žiauriai alkanas...- nusijuokė Marius.
- Ok, ok, mes tuoj,- pasakė Estera. Po kokio pusvalandžio visi apsirengėme ir nužingsniavome į pardę. Estera su Marium lyg mažučiai vaikučiai pirmi nubėgo į parduotuvę. O mes su Klaidu ėjome iš paskos. Mes tylėjome, bet ta tyla buvo maloni. Bet Klaidas sudrumstė tylą.
- Jūs jau seniai su Marium pažįstami.?- paklausė Jis.
- Jooo.. Nuo ankstyvos vaikystės,- pasakiau ir nusišypsojau. Jis man atsakė tuo pačiu.
- Gražios Tavo akys..- tyliai pasakė Jis. O aš išsilydžiau. Tai kaip gėlė nuo saulės spindulių, taip kaip Ernestas nuo Esteros akių, taip aš nuo Klaido šitų žodžių.
- Kaip Tau čia vienam gyventi sekasi.?- paklausiau.
- Gerai. Vat, Marius aplanko visada savaitgaliais atvažiuoja, palaiko kompaniją,- šyptelėjo. - O kaip Tavo.? Kaip Tavo gyvenimas.?
- Nemėgstu žmonėm gadinti nuotaikos savo bėdomis..
- O aš leidžiu. Tiksliau noriu. Įdomu.
- Na, panašus į Tavo. Tėčio taipogi neturiu.
- Girtuokliauja.?
- Ne, Jis buvo geras žmogus. Ir mirė nieko neprisidirbęs...
- Jis miręs.?- nustebo Klaidas.
- Taip.. Prieš metus autoavarijoje..
- Užjaučiu... O mama.? Kaip Ji.?
- Su mama viskas ok. Aišku, depresija, ir visa kt. Bet labiausiai iš šeimos dėl tėčio kenčiu aš.
- Na, Tau nors tiek gerai. O aš, kaip sakant, nieko neturiu. Ai, bet baigiam šitą liūdną temą,- Jis neryškiai šyptelėjo. Mes nuėjome į parduotuvę, radom Esterą ir Marių su pilnais krepšiais. Susimokėjome ir patraukėme namo. Estera su Marium vėl bėgo pirmi.
- O Tu iš kur Esterą pažįsti.?- paklausiau.
- Ai, šiaip kažkada po one.lt naršiau, radau Jos anketą, tai ir numeriuko paprašiau. Taip ir susibendravom,- stojo tyla. - O gal ir Tu savo numerį duotum.?
- Tai aišku,- ir padiktavau.
Kai grįžom, buvom visi tragiškai pavargę. Mes su Estera nuėjom į savo kambarį, apsirengėm naktinukus ir gulėjom,. Ir kalbėjom. Apie viską. Apie vaikinus, ryt dieną. Apie viską. Mes taip dažnai. Staiga Estera pašoko iš lovos.
- Kur Tu.?- paklausiau.
- Pas Marių. Reikia truputuką,- ir išbėgo. O aš atsiguliau ir užmigau, kai staiga pajutau kažkokį kutenimą.
- Aaaaaaa.!- pradėjau spiegt. Supraskit ir mane. Ne savuos namuos buvau, jei kokia žiurkė būtų išlindus. : s
- Nebijok, čia aš,- tarė savo aksominiu balsu Klaidas.
- Aš biškutėlį išsigandau,- nusijuokiau.
- Niekis. Galima prisėsti šalia.?- paklausė.
- Jo,- pasislinkau. - Tai ką, nemiga kankina.?- paklausiau.
- Ne, tik šiaip, prieš miegą Tave norėjau pamatyt...
Per kūną perbėgo šiurpuliukai. Tokie, kaip mineralinio... ;DD bet rimtai, buvau aukščiau nei devintam dangui. Jei prie Jūsų gulėtų Jūsų svajonių vaikinas.? Pagalvokit. Staiga Jo lūpos palietė manąsias. Taip švelniai, taip gražiai. Nuostabus jausmas. ;* Užteko poros valandų, bet Klaidas tapo man toks artimas. Atrodo, pažįstu Jį jau 1000 metų, o gal ir daugiau. Po bučinio gulėjom ir kalbėjomės apie viską, kaip su Estera. Jis pasakojo anekdotus, o aš juokiausi. Dabar prisiminiau Esteros žodžius : ,, šis savaitgalis bus pats nuostabiausias ''. Na, ar kažkaip panašiai. Taip, Jis bus pats geriausias, nes Jį praleisiu su Klaidu.!!**
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą